Ne tau eiklius žirgus ganyti
Po pievas, dangų, jo erdves!
Jie šėlsta, trypia sumainyti,
O įkinkyti trankiai veš.

Kas prijaukino juos, paleido? –
O tu tik reginiu gėries,
Kai lekia virš tarpeklių aidas
Nuo įskeltos ten kibirkšties.

Juos saulė vakarais spalvoja
Rausvais, auksiniais ir pilkais,
Kai šnervės nuovargiu putoja,
O karčiai plaikstosi laukais...