Vakaruos dar tamsu. Rytas žiovauja, raivos.
Saulė atneša medų dangum, nupėduoja per suodiną.
Girgžda svirtis. Suloja prabudęs šuva.
Rankom vandenį liečia kuprotas ir kreivas
Senas gluosnis – rudens padabinta galva
Barsto vario lapus – upėj takas nutįsta it gluodenas...
Ir mintis išsiveržusi kviečia: ei va,

Basomis per baltai nušalnojusią žemę –
Duot bent kiek šilumos iki saulė prašvis. Argi atima
Tai, ką davė pati. Aš tik jai gražinu...
Kada nors neišauš. Kai dangus liks aptemęs
Atsigulsiu pavargęs tarp žemės delnų
Ir užmigsiu kietai, nežinodamas – visa tai artima,
Aš joje amžinai – tik sapne gyvenu...