Vai motina mano,
ant suolelio prisėdus
su besileidžiančia saule

bučiuoji paveikslus
laukinių aviečių,
šnekiesi su gluosniu,
su beržu

šermukšnis
rudeniui lenkias

dar pasėdėkim,
kol gandrai dar nebraido
ražienų - - -

motina mano,
tokia lengva ir mažutė
grįžti
pieno putom aptaškius
liekančią brydę - - -

šerkšnija
atodūsiais skaudančios
dienos -
vis dar nešioji ant rankų
vaikų likimus...