Nedurstyta burė atrodo tokia nebrendyla.
Net marios nenori lingiuojančią pievą ištiest,
Tik aš dar vis spaudžiu tau delną, kol delnas suskyla,
Ir sujuda gyviai, atvėrę skliautelį akies.
Tada ir pakrantės šiek tiek panašėja į lemtį —
Visi kapitonai išeina į denį rikiuot,
Net kol kas išsineša didelį nerimo samtį,
O mažas šunelis užmiršta nuo kranto palot.
Todėl ir nesitiki, kad šis mėnuo paskutinis
Kad burė nelopyta ims plevėsuoti dainas —
Aš tau į degtinę įpilsiu po lašą degtinės,
Ir tu pasiliksi prikelti kasdienes bangas.