Kaip būtų keista,
betgi taip yra –
po užmerktų akių vokais,
pasauliai šviečiasi ir nenurimsta.
Į ten ateina pasibūt ir tie,
kurie išėjo nesugrįžti.
Ten jau nereikia muzikų, kurios ateina iš natų,
nereikia knygų neskaitytų.
(Pakanka tų,
kurias turėjome ir skaitėme anksčiau).
Ateina it ugnelė pažibėt jaunystė  
ir pasitaiko, kad lopšys
vaikystę supa.

Po užmerktų akių vokais,
kiek peno daug, plačių ganyklų,
kad raidė būt palesinta atsiminimais.