Nakty tik šalto plieno skonis.
Užrištos akys, surikiuotas chaosas,
Sausra kamuoja ir haliucinuotos svajonės.
— Ramu, duobkasy? — nusijuokia kuosa.

Žvarbi daros ši niekieno žemė,
Ar pasieksi rytojų, siela bename?
Ne rankos, ne kojos, širdis tave neša.
Duok jai bent lašą vilties, dar bent lašą.