Keliai neakli link gilybių, bet gal
Mieliausia jiems vartuosna grįžti atgal.

Sušvitę stogai čia, o dulkės kely
Pakyla ir tyla prie miško toli.

Prie lango vijoklis, nudažo žaliai
Žodžius, kur atplukdo sodu spinduliai.

Kuždės juos ir vėjas, apglėbęs rugius
Sapne, tik iš pogulio greit nepabus.

O saulė atokaitom braido, tyli
Gėles malonėja tvankiam pašily.

Ir blaivo šešėlius kakta debesies,
Kur tvenkias mintis amaluotos nakties.

Čia karštas ir tikras akmuo, o ligi
Liūdnos bjaurasties šviesai metai ilgi.