Po kaitros dangus
apsitraukė juoda skraiste.
Tamsiame danguje du žaibai
sukryžiavo špagas.
Ir sukluso miškai
po kaitros dar apsnūdę.
Debesų raudomis
ir griaustinio pykčiu
jie visai nesidomėjo,-
visais lapais nušvito
ir kėlė į dangų šakas.
Tik žydinti liepa
suvirpo gelsvaisiais žiedeliais.
O jie, išsigandę lietaus,
prigludo lapeliais
prie savo motulės -
senosios liepos...
Perkūnija nurimo pamažu.
Saulutė vėl šviečia.
Ir liepų žiedeliai
juos rinkti kviečia.