Pelkėjame birželiais, rausvom žvaigždynų dulkėm.
Liūčių prisiminimais, jonais, sugulusiais į pievas.
Nesu daugiau nusidedanti, nei nusidėjėlis –
nekaltinki, jei kaltę savo man buvai prijunkęs.

Akių gelmėj primaišęs drugio mėlio
svaigsti, svaigsti ir vis galvoji – maža...
Kiek daug tavęs ilgėjos laumių pribuvėjos,
bet vis tebekarpai širdžių virkšteles?