Aš esu aksominė dama prie baroko raštuoto langelio,
Plėšau žiedlapius rožės ir negyvą paveikslą kuriu –
Man nereik telefono be išpuošto plaštakėm ragelio
Ir taviškių šnekų, sudėtų iš trumpų sakinių.
Gal galėtum priklupt ir kalbėti tik tam, kad skambėtų,
Pasikviesti į ložę, išklotą džiovintais klevais,
Ar sugrot apie žemę, kadaise taip naiviai žadėtą.
O gal „Giesmę giesmių“ paskaitytum slogiais vakarais.
Man taip gera liūdėt, kai suoliukai tarytum iš vaško
Ir nakties daugiažvakė tiesiog mirguliuoja skliautais —
Tiktai kiek įkyrokai aksominę suknelę aptaško
Negalvojantys paukščiai, pakilę skraidyti rytais.