Atveri širdį – pavasaris.
Liepos žydi po langais,
limpa sakais žalios akys —
medaus turėsim šį rudenį.
Sankryžoj ištiesia ranką
kažkoks nepažįstamas vaikis,
gilzę trisdešimt aštunto
į saują ženklu nuleidžia
ir mykia žodžius žeidžiančius,
lyg ne tau, apie šūvį.
Ir nustriksi žaisdamas,
ant pirštų galų viena koja,
o tu palieki stovėti.