Nusijuok tuo juoku,
Kuris naktį gesina.
Per jos pelenus tyliai ne kartą ėjau.
Ir šiandieną tikiu net labiau,
Negu vakar tikėjau.
Man visai nesvarbu,
Kad nemoku įeit į bažnyčią.

Šioj naktelėj nakty daugel kryžių,
Ir gėlės darželiais pražydę.
O pasauli platus!
Kaip toli viens nuo kito nutolom,
Bet galvokim:
Gyvenam kartu.

Ant kaktos
Aš jau upėmis laiką plukdau.
Begalybėj sunku net surasti save.
Bet — valio!
Ir eilėraščiai burėmis gali man tapti,
Kad nereiktų beieškant sustot...

O plaukiu aš iš Harker.  
Plaukiu į Sigitą.
Jeigu kam parūpėtų „nuo čia iki ten“
Priglusti prie mylių,
Sutalpinkite jas
Į dvi eilutes...

kada nors, kai sau atleisi,
dar savęs atsiprašyk...
                        - harker -