Ak ir vakaras! Skambantis vakaras!
Debesų rankovės žvaigždėtos.
O ant kalno – saulėlydžio pakuros
Šieno kupetos dega iš lėto.

Tiesia ranką saulėlydis man –
Aš poetas, bet aš – ir vagis!
Išvarysiu šių girių vilkams
Savo kaimo vilnones avis.

O! paklaus manęs upė šalta,
Ko toks linksmas ir įžūlus.
Ir tu neliūdėk niekada,
Mėnuli, kvaily išdidus!

Juk prieš rytą šion žemėn rausvon,
Kai žara savo rūbus paskleis,
Kėkštams miegant, visai paslapčiom
Kumeliukas iš pievų ateis.