Ji visada iškėlus galvą
Ir žiūri tiesiai į akis.
Net mintimis nepameluosi,
Be žodžių viską išskaitys.

Nepasiguos, kad tėvas skriaudė
Ir vėl neparnešė algos.
Paslėpus ašarą skaros kamputy,
Į kelią lauknešėlį suvynios.

Ilgai boluos skara prie klevo,
Išlydinti į didmiestį vaikus.
O kaip žinot be galo gera,
Kad grįžtant skara
Ir klevas pamojuos.