Neskaitau jau poetų — per daug apsiniaukę vokai,
Per dažnai ištuštėjus erdvė atkartoja žodžius —
Jie vis rašo ir rašo keisčiau apie tai ir ne tai,
Apie kiemą ir namą, bemieges naktis ir sapnus,
Apie ankantį akmenį, snaigių drėgnąsias giesmes
Ir raudojantį vaiką prie avilio, pilno medaus —
O juk rieda greiti traukiniai — pasiliekame mes —
Jie išsiveža žmones, kurie su mumis neuogaus,
Be kurių sutrupės šuliniai ir benamių šunelių daugės,
Ir visai negraudins dabartinių dainų turinys.
Neklausysiu poetų — per daug ištuštėjo erdvės,
Kai pilkšvi traukiniai — pats tikriausias eilių kratinys.