Nužydėjusios saulės pažiro
Debesėliais po margas pievas,
Ir iš rūko marškų išniro
Basakojis Sekminių Dievas.

Gal tai sapnas, o gal tikrovė,
Bet mačiau, kaip šaltinis ištryško,
Kur mazgojo pavargusias kojas
Tas Dievulis iš protėvių miško.

Atsiduso laukus apžiūrėjęs,
Gyvulėlius švelniai paglostė
Ir palaimino vasaros vėju
Kaip plačiausiu dievišku mostu.

Ir toks šventas man buvo tas rytas,
Kai jis žengė rasota pieva.
Pažiūrėkit — štai liko brydė
Kur nuėjo Sekminių Dievas...