Nėra atstumų, nei menkiausio nuošimčio,
Tik kartais tuščia pataluos ir žvilgsniuose.
Suabejočiau — suodžiais atsikosėčiau —
Yra tik laikas laukt ir tie, kas ilgisi.

O aš sergu. Tai raukšlėmis, tai viršsvoriu
Ir vis dažniau saviems rašyti norisi.
Jau suprantu, kad buvę ir negrįžtantys —
Tai dvi skirtingos svorio kategorijos.

O tu, sutik, buvai sumautas pranašas,
Sakei, kad klydę, užmarštim užmėtomi.
Beprotnamy seniai mums „kala“ pravaikštas,
Bet tai daugiau nei pamišimas lėtinis,

Nes žinom, aušta pusryčiai ir Baltija
Šiek tiek per greit, kad apmaudo nerytume,
Ir per lėtai šiek tiek, kad nesulauktume
arba užmirštume.
                        „Ilgiuosi. Tavo klystanti“