Taip elegantiškai šalia tipena laikas,
Neleidžia, apsiglėbus dangų, skrist.
Nepaisyt gali jo tik mažas vaikas,
Dar begalybę prieš akis turįs.

Kas kartą vis brangesnės dienos tampa,
Suvokti tenka, kad visai mažai
Šalia išliko tų, kur tiesia ranką
Ir padeda tada, kai paprašai...

Tipena priekyje labai brangi minutė,
Likimo vingiai tvinksi smilkiniuos.
Suabejoji – argi gali būti?
Gyvenimai – greituose traukiniuos.