Migla tiek prisodrinta kvapo žydėjimo,
Kas noris ją stverti alkano kąsniais.
Iš krūmo kiekvieno gegutės linkėjimai
Net kumpą karšinčių padaro žvalesnį.

Per kiemą eini lyg pakliuvęs į Rojų -
Palaimintas augti, lietučio pakrapytas,
Nušvitusios mintys savaime rikiuojasi,
Kai takas nuklotas vainiklapių skepetom.

Kas žingsnis, kas tvinksnis jauti kaip šaknyjiesi
Gyventi geismu it pakirdus velėna,
Kaip tirštas žydėjimas budina ilgesį -
Ko vertas net Rojus, jei vaikštom po vieną?

Ir sieloj it pumpuras skleidžias laukimas,
Tave išpurenęs kaip vagą derlingą.
Atlėgsi, nirimsi tik tą apkabinęs,
Kuriam šitam Rojuje mylimo stinga.