Vienaragio baladė
Ir išeisiu aš į girią,
Ten, kur ganosi vienaragis, paskutinis tos rūšies,
Nes visi tokie, kaip jis, mirė,
O jis tebeskabo žolę po rytmečio žvaigždėm.
Ir norėsiu aš prisijaukinti vienaragį,
O vienaragis man padės.
Eisim mes per girią lyg per menę,
Ir miško žolės mums pavydės.
Ir verksiu aš, apsikabinus vienaragį,
O vienaragis man pritars,
Nes ir jį sielvartas gelia.
Ir liūdės vienaragis kaip aš.
Ir liūdna mums bus su vienaragiu,
Mūsų rauda aidės po girią,
Nes mes to, ko norim, negavom,
O visi jo gentainiai mirė.
Bet turėsiu aš su vienaragiu skirtis,
Ir liks jis vienas toj girioj.
O juk jis visų vienaragių paskutinis,
Nes visi vienaragiai jau mirę.