Tądien sąrėmy laiko sustings geležinkelių žiotys,
Atsiverdamos vangiai užgimt tam, kas laukt nebeišgali.
„Aš turbūt prakeikta,“ inkš diena „negaliu išnešioti
tavo kelio atgal.“. Žiovaus gatvės, o nuojautų viršsvoris
Šers per kojas mėšlungiu ir kantriai stebės ar nestabteli
Ašaroti langai atsigręžt, nusispjovę į prietarus.
Tavo profilio linija slys nekalti pasimatymai.
Ją galėčiau nupiešt... Nors tikriausiai daugiau negalėčiau.
Nuo tvorų iki sienų ištys ir šypsosis makabriškai
Išskalbtų nosinaičių girliandos. Kupe. Šešios trisdešimt —
Neišvengiamai juodu ant balto įspausta — gimtadienis
Mano benkarto ilgesio, Vilniau, naujagimio ilgesio.