Nesuprantu, kas ta tikroji aš –
Ar renkanti akimirkas kraujuotas,
Ar nuolankiai bešluojanti gatves
Už tai, kad būčiau sykį pamyluota.

Sustojo pakely nesuprasta rauda –
Jai ašarų šilta ranka nešluosto.
Vis tiek iš ryto bus vėl pasmerkta
Už tai, kad naktį nesudėjo bluosto.

Ir dar už tai, kad rymo širdimi –
Išteisinti supranta ją nuskriaudę,
Nes vakar buvo kūnu – savimi,
O šiandien – susisukusi kaip kriauklė.

Prie kelio kryžkelė skaudi kiekvienąkart,
Kada renkiesi praradimo kryptį,
Žudyt be gailesčio ar eiti pasikart –
Svarbiausia, kaip be nuodėmės išlikti?