Kad susivokčiau ko many mažai, ko daug:
Pilnatvės ar kasdienės monotonijos,
Kol neaptvėriau sielos teritorijos
Ir vartams raktas nenukaltas, nebelauk -
Ateiki nuojautos išmindžiotu taku,
Tuomet atgis jau tapę blukūs sakiniai.
Nors šičia susitikę buvome seniai,
Juk dar meni, kaip lauktą svečią sutinku.
............................................................
Nustojo lyti nenuvargstantis lietus.
Ateisi? Vyšnios tau žiedais barstys takus.