Mes lyg du vandens lašai –
Tik many saulutė žėri,
O tavy – šviesos mažai –
Bėga debesų šešėliai.

Nustriksėjo per laukus
Vėl pavasaris prabudęs
Baltas – žiedlapių lietus.
Byra – vyrių senos rūdys.

Jau išspardytos kielės
Nusiyrė kloniais lytys.
Kiek žibuoklių pakelėj
Mėlyniau kas dieną žydi!

Upeliukas vis linksmiau
Veidrodėly saulę gaudo,
O žvirbliukai vis dažniau
Į lizdelį neša šiaudą.

Skrypia lieptas – per sunku. –
Skaudžiai stuburą jam gelia...
Vis po pora, vis – po du, -
Gali dūsaut ant takelio!

Kai kitiems kažko mažai,
Mes vis tiek abu laimingi!
Nors man širdį sudaužai, -
Viens kitam mes – reikalingi!