„Į tavo sveikatą...“ — kreipiuosi į atspindį savo.
Pabiurę orai. Aš viena su savim, prislėgta.
Tave išlydėjau, ir vėjai naktiniai pagavo
Pavasario rytą, pavertusį mano žiema.

Kasdienė būtis pasitraukė į nuošalę kelio,
Ir maišto liepsna įsidegus negali sustot.
Kodėl visa tai nugarmėti be skausmo negali?
Juk žvakės šviesoj nebeliko man noro aukot

Už sielą paklydusią, traukiančią lieptais. Taip gelia...
Nuliūdęs dangus tebebarsto lašais į stiklus.
Šią liūdną ir šaltą, pavargusią naktį bedalę:
„Į tavo sveikatą...“ Aš lauksiu, jausmai kol nubus...