Sakai, kad jau vėlu – suskilo rytdiena
Ir nieks nesuklijuos pabirusias šukes.
Dažai paletėj džiūva, blunka mėlyna,
Kuria piešei beribį dangų. Tuoj užges

Išbalintos palaukės plukėm. Sutemos
Uždaro vėl vartus – sudriskę karpiniai.
Ir lesa ilgesį iš rankų būsimas
Delčios šnabždėjimas, sukeldamas nūnai

Atodūsius nublukusiam rožančiuje –
Suvirpinęs sopėjimą ir vėl delnais,
Kurie lyg senas varpas sielą pančioja,
Apgaubia juodą sutemą, bet taip naiviai

Vėl stengiasi pakilti ir vėluodamas,
Sutraukia lino pančius siūlo mezginių.
Jau švinta. Melsvo ryto naujos tolumos
Man skambčioja. Vis dar tave tebegirdžiu...