Per naktį nemigo, vėjui plaukus šukavo
Žaliaplaukė palaukės pušis,
O bastūnas dainavo, ligi ryto dainavo,
Vis žadėjo, kad jos nepaliks.

Nesilaikė jis žodžio, nubėgo per lauką,
Pašiaušdamas smilgų viršūnes sausas.
Pušelė mojavo, sugrįžt atgal šaukė,
Bet kas beišgirs suviliotąją, kas?

Ir vėl vienuma, klykia grįžtantys paukščiai,
Nors lizdų ant šakų čia nekraus.
Daug toliau jų gimtinė, namai savi laukia
Raiste, kuo toliau nuo žmogaus.

Palaukės pušis.
Nelepino laikas, nuo metų sulinko,
Tik žalia, kaip jaunystėj žalia.
Tyli smilgų pulkeliai, sustoję aplinkui,
Po mama — po laukų pušele.