Tos mintys, įkyruolės, nepalieka.
Mėnulio pilnatis iš proto varo.
Kapstausi galvoje, vis ieškau slieko.
Nuleidžiu susluoksniuotą savo garą.

Ilgu keliu, per stuburą nutiesus,
Žengiu minčių takais į savo protą.
O širdyje giliai, kur naktys vėsios,
Neliko nieko, tik jausmai kuproti.

Ištiesint? Kvaila. Vien kalnai, kemsynai...
Ir ilgesys namų jau nurašytas.
Sunku labai švytėjimą pažinus –
Gyvenimo peizažas pilkas šitas.