Į vakaro blausią šviesą
Išliesiu aš savo gėlą.
Lyg paukštis į dangų skries ji
Baltuosius sparnus iškėlus.

Į vakaro šviesią tylą,
Taip dieviškai, skaisčiai ramią,
Kalbėsiu ilgai — nebyliai,
Kaip kalba dangus į Žemę.

Kaip kalba medis į paukštį,
Kaip Saulė šnekina gėlę.
Kalbėsiu ilgai — lig auštant.
Išliesiu aš savo gėlą.