Tik... tik...
Laikas lapsi pro sielos plyšius.
Suteka į jausmus ir delnus.
Visai malonu, o žmonės sakė, kad skauda.

Prisiminimų skveruose sunkias
Šiluma ir džiaugsmas.
Lyg ir viskas gerai, bet...
Iš kelionės grįžo laumės.
Keliavusios likimo autobusais ir vėl sukrovė
Lagaminus.
Dabar aš keliausiu!
Tik ar nevėlu jau?
Teko paklaust patarimų.
Labiausiai gaila buvo maldų Dievulio,
Nes pastarasis sakė,
Kad vaikelis, kauluose gyvenantis,
Niekur nevažiuos. Bijo...

Mano kelias ėmė raudot.
O aš - kvėpuot ašarom.
Tik... tik... Per vėlu.

Kitą kartą žinosiu,
Kad žmonių reikia klausyt.


http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/24913/