6
Link

                                                 Bet kad mirtį kas
                    nešiotus savyje taip švelniai, — vis
                    dar pirm gyvenimo nešiotųs ir neširstų,—  
                    tai neaprašoma.
                    R. M. Rilke „Duino elegijos“


jau link amžinų sutemų
per grūstis debesų akmenų
įsikibęs vilties išeinu
iš namų iš namų iš namų

į ten nėra kelio nėr tako
vien tyla kurti apakus
karšta malda joje išsekus
vien abejingų žodžių raktas

viltis žadėjo didžią šventę
prisikėlimą amžinybę
mano žvaigždė į tamsą krenta
o ledas širdį replėm gnybia

nuo pirmo klyksmo menko
savyje švelniausiai ją nešu
akimirkas vien rinkti tenka
lig paskutinio sudievu

žvilgsnyje dar spindi ašara
nespėjusi per skruostą nusiristi
į tamsą brendu  be atsako
link tėvelio gintarinio tako
kuris sapne sutvisko ryškiai