Savo prieblandos šalį kiekvienas turi.
Kasnakt patekant tamsos mėnuliui
nusimeta visus rūbus, kaukėtus veidus
ir nuogi blausioj šviesoj jo maudos.

Lyg iš knygos vienos išplėšti lapai
blaškomes valioje permainų vėjo.
Ar kada susitiksim, jau nebežinau-
Visų pranašų galvos nuriedėjo.

Tartum grandinėm sukaustytos kojos,
išdžiūvęs vandenynas sielos it vilkas
sužeistas kaukia ir nepaliauja vaitojęs...
Kelias namo vienatvėj daros per ilgas.

Todėl kaip visuomenės priešas ilgiuos
mistinės prieglobsčio šalies, vadinamos namais.
Diena iš dienos lyg daigas į prieblandą stiebiuos,
Kol Visuotinė Šviesa nepavertė manęs pelenais.