Medžiai kaip žmonės, o žmonės — kaip medžiai —
Auga, žaliuoja, pražyla.
Savo viršūnes į saulę vis kelia,
Nuo metų pavargsta, nusvyra.

Medžiai kaip žmonės — pavasario laukia,
Gležna viltimi prasiskleidžia.
Kas vėją, kas sūnų sugrįžti šaukia,
Lietaus karštą dieną vis geidžia.

Ir žmonės kaip medžiai žemę pamilsta,
Įauga į juodą dirvoną.
Dėl žemės gyvena, dėl jos ir numiršta,
Kasdienę augindami duoną.

Jeigu žmonės tvirti, jei audroj nepalūžta,
Tai todėl, kad į medį panašūs.
Gal gyvenime beržu ar net ąžuolu būta,
O gal liepų žydėjimu gražūs.