Nenustok, bet kai užmiesčio bėgiai
surenka lietingas monotonijas,
o jau paliktos vakarykščių šešėlių užuominos
išsiurbia iš kūno žvaigždes,
tuomet spindi tik akimis ir priverstas judėti,
keturiom liesti drėgnas trinkeles,
kad užsivilkdamas trintį vėl imtum žibėti,
tada matys tave, o flirtuojančios naktys
nejučiom įslinks pro pridengtus langus...
kad ir kiek, nepabėgsi.