kai nurimęs vėjas
už kampo laukia eilės
energingam šokio gūsiui,
vėliavų stiebų vienatvėje
prie kojų tyliai prigludusios šokėjos
tankiom akių šluotelėm
pridengia savo ir tavo sūrumą,
kad suskambus pirmoms natoms
atlošta galva šypsotųsi
dangaus avelėms ir išganytojui.

žinok, tavo vieta čia.