raidės degančio medžio šerdyje
nepamenu jau nebepamenu
manęs juk nebuvo
anei
tavęs
neskobėme medžio žievės
ir
nerašėm
raidžių
anei
žodžių
rankomis lietėme
tik
aš liečiau
gyslomis sruvo gyvybė
jutau taip jutau
ir
tikėjau
ta
amžinybe
parklupus ir apkabinus
tvirtai
mintimis apsikeitus
tyloj
mano raidės juk liko
nepalietę
širdies
neįskaudinę
atminty tavo storas kamienas