Žemę įsupę žvaigždynų sodai --
Tavo pasaulis – žmogaus širdis --
Rusmenė žydi, o tu atrodai
Žieduos gyvybės paskendęs vis.

Vaduoti žmogų iš skausmo lauko --
Jame tu atkaklus karys --
Būties gelmė ant vėjo plauko --
Tu dieviškas galias turįs,

Bet tik žmogus, žmogų pažinęs
Iki neuronų ataugų --
Ak, koks saldus gyvybės vynas
Ir kaip prarasti jį nesaugu...