Dar tikiu tavimi
Moterie iš sušaudyto laiko
Mano kūnas pakibęs
Tarp ir arba ne.
Per kartas sukauptuosius
Ąsočius nebėr kam išlaistyt,
Miręs Dievas vėl kuria
Rytojų pradžias.
Kas išliks amžinybei,
Dar niekam neaišku.
Svyra džiūstančio medžio
Šaka.
Paminklėja nokinamas
Vaisius.
Krenta žemėn
Per širdį ir įsčių
Sopulių kalavijus
Sutraiško.
Skaudžiai vygė linguoja kampe.
Muzikinė dėžute palėpėj pabunda
Paslėpta aukštutiniam vaikystės lange.
Ir žmogus, kurs negims,
Stoja nuogas ir aiškus.
Miręs medis palangėje
Dangų supjausto
Bekrauje ranka.