Baisiai toli žemes pakraštys,
Nenuveisma grait, a gal ir nigdį,
Keisis metai, būsma senesni,
Savą laimes troškulį ažmigdį.

Suksis laikas, žeme apvali,
Debesys apraišias mūsų pėdas,
Kai privargį būsma ir žili,
Pa medžiu gyvenimą susėdį.

Paskalbėsma, aisma vėl talyn,
Vėl gilyn unt savujį likimų,
Kol da  žingsniai insispaus kely,
Kol girdėsma ašaras plakimų.

Kol pedom inaugsma akmenin
Ir atšals padungę ūkanota.
Būsima tylūs, būsma svetimi,
Tan pačian kalnalin nugedoti.