Saulė pirmais spinduliais
stogo ledokšnius sušildė,
cik, cak – cik, cak– cik, cak
varveklių klavyrai netyla.

Nuo oro gaivumo apsvaigę,
žvirbliai kiemo balutėse šoka,
katinas, akį primerkęs, juos stebi,
saldžiai, pastogėje murkia.

Čyru, vyru – pavasaris,
vieversio daina nenutyla,
jauną ir seną pažadina,
užburia širdį kiekvieną.

Tolumon į laukus pažvelgus
rūkais sniego dvasios pakyla,
langus plačiau tik atverki,
įsileiski melodiją tyrą...