Pavasaria ors kvep jau žibuoklom,
Beržai išlaide pumpurus žalius.
Virš lauką arimą čiren veversiuks,
Sava giesmialą tėviškei skir.

Bėg vė į tolį upiala vingiuota –
Ladai  ištirpa Žiemgalos žemėj.
Išdrožiau  vaidilą su žalčia karūna,
Kad užderėtų žemkenčia grūds.

Kad vė tas kelalis namo parviastu:
pro  kaima ulyčią, kryžių, kapus.
Motinos akys švieč kaip ugniala,
ant slanksčia sutink
–
ir  vėlei  išlydž...