Ant šerkšno siūlo pasikorė
Sena žiema ir jos pamėklė Morė.
Vėl ilgą žiemą laukiau, kad užgrotų
Vilkai Mėnuliui, palikti už grotų.
Dar vakar rytą – po šventų rarotų –
Girgždėjo sniegas iš po ratų.
Vilkų staugimas lyg fanfaros
Verdiktą griežtą žiemai daro.
Išlindo pro Mėnulį mėnuo kovo –
Dėl jo dar vyksta aršios kovos,
Ir debesis juodus per dangų varo
Žiema, pabėgusi iš šalčio dvaro.
Bet atsigėrusi karštos kavos
Nusprendžia pasiduoti be kovos.