Pavasaris dangų atvėrė
Taip mėlyną, šviesų ir gilų,
Sniegus ir sužvarbusį vėją
Namolio į Šiaurę išvijo.

Padangių takais skrenda gervės,
Šį kartą ne ilgesiu klykia,
Prieš akis verias gimtosios erdvės,
Plačios pievos ir lizdas palikęs.

Ant lazdyno gelsvi žirginėliai
Nuo viršūnės į žemę vis žvelgia –
Gal pražydo ten pirmosios gėlės,
Gal žibuoklių žiedai atsimerkia?

Pavasaris dangų atvėrė
Taip mėlyną, šviesų ir gilų,
Kvailutė širdis neištvėrė -
Uždainavo, į mėlį pakilo.