Sergu akmenlige... Nepraeinu pro akmenį,
Jo neprakalbinusi, jam nenusilenkus.
Renku, kilnoju, sudedu į atmintį,
Jei jo nepakeliu — nuglostau rankom.

Pavargusi dažnai prisėdu ant akmens,
Abu viens kitą išklausome be žodžių.
Pavydžiu pastovumo ir kantrybės jam,
Nevystančio, negęstančio jo grožio.

Akmenligė — sunki ir nepagydoma,
Bet aš nuo jos galbūt nemirsiu...
Nuėjusi savo kelelio atkarpą,
Tiesiog į pilką akmenį pavirsiu.

Žemė kilnos, dangus aukos mane,
Saulelė grūdins, laikas plaks ir baus.
Kažkas gal pasilenks, pro šalį eidamas,
Paglostys, parymos, kažko paklaus...

Akmenligė — sunki ir nepagydoma,
Bet aš nuo jos tikrai nemirsiu —
Galukely pavargusi suklupsiu prie akmens,
Rankas uždėsiu — pilku akmeniu atgimsiu...