Mintis sūpuoja vakaras ir vėlei,
Lyg šelmis vėjas seną, liauną svirtį,
Vėl blaškosi vaiduokliški šešėliai,
Pavasario nakty tamsa apgirtę.

Vienatvės rėmai – privalumas kartais,
Suteikiantis namams oazės būtį,
Nors rūpesčiai jau palikti už vartų,
Padilgčioja dar smilkiniuos truputį.

Ramybės ir jaukumo saujos pilnos,
Kai sau esi ir tarnas, ir karalius.
Betrūksta aukso avinėlio vilnos.

Jei žydi siekiai saulėti ir kilnūs,
Net ir bedalis ją nukirpti gali,
Avidę radęs avinėlių pilną.