Argi aš sapnavau tą dulkėtą man artimą kelią
Ir koplytstulpį kryžkelėj, beržus palinkusius maldai?
Ten žirgai gintariniai iš upės vien debesis geria,
Nes dangus arti Žemės, o dulkės į dangų pakeltos.

Argi aš nebuvau prisilietęs prie Viešpaties skruosto,
Kada dienai numirštant raudoniu užsidega liepos?
Tačiau skraistė vėsi apkabinus kamienus jų glosto,
Nes ugnis ir vanduo čia visuomet šalia pasilieka.

Argi aš negrįžau nusiprausti prie šulinio seno,
Kur tik svirtis tegali pasemti iš dugno vaikystę?
Nesvarbu, kad belikę namų pamatai – jie rusena,
Nes negali namai, kuriuose aš gimiau, plėnim virsti.

Tiktai gaila, kad viskas toli, net sapnai nepasiekia,
Atmintis – sulankstytų gelsvų fotografijų pluoštas...
Pamatai, kad vaikai jau užaugo, o tau pasilieka
Išsibarstęs rytojus vien rudenio lapais papuoštas.