Ir vėl kaip tąkart. Tau nepasakiau...
Jau iškalbėjom viską — tuščias indas.
Kam kaitint aistrą? Tęst ilgiau?
Juk viską, ką turėjom — išdalinta.

Prabėgęs džiaugsmas virpina šaknis
Ir per minčių nuogumą tiesos kalas
Į baltą lapą. Kas nors užrašys —
Apdegusi aistra nuo šalčio bąla.

Ant aukuro nuodėguly juodam
Dar žybsi menkos kibirkštėlės.
Nešauksiu „Pasilik“ vien tiktai tam,
Kad žvelgčiau į tave akis pakėlus.