Kai pilnatis kaip obuolys sunoksta
Ir nebyliai tarp debesų pakyla,
Vidurnaktį aš nesudėsiu bluosto,
Nes tik tokiu metu jausmai prabyla.

Pražysta pievoje ramunės baltos,
Jos kaip vaiduokliai šypsos tamsoje.
Man neramu, vienatvės kojos šaltos
Tipena tolumoj vienumoje.

Tiktai dvasia ryžtingai nusiteikus -
Ieškos ji naktyje naujos pradžios,
Manęs ramybė vis dar nenuteisus
Ir neatėmus sakinių valdžios.

Burtažodį ištarsiu aš nedrąsiai
Ir pilnaties akivaruos paskęsiu...