Ant plaukų ir į širdį,
Lyg į širšių lizdelį
Skverbias vanduo
Ir bruzdesį kelia,
Į akis ir ant veido,
Kol ašarom išlaša.
Ko gero lietuj –
Mano vasaros ištakos.
Iš lietaus ištekėjusi
Raivosi, skuba
Per namus ir per žmones
Mano vasara – upė.

Pried. :

Lyja sulyja delnus ir plaukus –
Mus vasara laisto, ar dideli augsim?
Ar dideli augsim, augsim kaip gėlės,
Vėjuos siūbuosim galvelę iškėlę.

Mano vasara liejas
Pro duris ir pro langus,
Brolau, nepaskęsk,
Še, laikyk, akvalangas,
Tau vėl lašai pilas
Ant galvos ir krūtinės.
Kodėl debesims nėra išeiginės?

Pried.

Segam į plaukus
Kiekvienas po žiedą,
Stovim ir žydim per naktį, per dieną,
O vasara – upė kojas skalauja,
Varlėm išsibarsčiusi
Alma palaukėse, alma palaukėse,
Alma, pavydi, kokie mes įžūlūs –
Už ją gražiau žydim.

Pried.