Viskas praeis, juk viskas beprotiškai laikina –
sūrus ant blakstienų vanduo, dulkių pūgos Sacharoje...
Žvilgsnių kulkos nubyra į smėlį, atplėšusios taikinio, –
o pameni? – užstalėj vyšnių kauliukais sužaisdavom karą.

Ir vyšnių krauju susižeidę laižydavom kylančias votis,
ir buvom tokie dar jauni, pasileidę lyg reicho kareiviai,
operacijai šiai jau tada sugalvojom nekintantį kodą –
„Išmesk, Nojau, karą ir žiurkes iš gelbėti plaukiančio laivo.“

Ir tikrai nieko daug, ir jaučiu, skyla įtampos stiklas,
o manęs tiek mažai, tik trumputis akordas prieš audrą.
Pasitrauk! – atsakai. – Išgalvotas šis vaikiškas karas, netikras.
Tiktai žodžiai susprogsta tikri – vienas kirtis, ir skauda...